Japoniškų žvakidžių plakatas. Naršymo meniu

Vėliau susiformavo Delfto fajansui būdinga puošyba: olandiški peizažai ir buitinės scenos, Tolimųjų Rytų porceliano dekoro motyvai. Dekoruojama raižiniais ypač populiarūs architektūrinių konstrukcijų motyvai , intarsija, kartais auksuojama. Kai kurios brangmedžio rūšys Europoje vartotos vėlyvaisiais viduramžiais ir renesanso laikotarpiu riešutmedis , kitos išbandytos XVI a. Sinonimai — škicas, modelis.

Varšuvos nacionalinis muziejus

Rinkinys yra nuolat pildomas naujais kūriniais. Profesionaliosios taikomosios dailės rinkinys Rinkinį sudaro 2  eksponatai.

Europos metalo plastika. XVIII a. Kuznecovo fabriko porcelianiniai dirbiniai: pietų ir kavos servizai, pavieniai porcelianiniai ir fajansiniai dirbiniai. Unikali fajanso ir porceliano iš Tolimųjų Rytų, daugiausia iš Kinijos, dirbinių kolekcija. Tai greičiausiai toje pačioje Chingų epochos menininko dirbtuvėje pagamintos vazos, vazonai, lėkštės, dubenys iš grafienei Jadvygai Potulickaitei-Hutten-Čapskienei priklausiusio Beržėnų dvaro Šiaulių apskr.

Atskirą pogrupį sudaro vazos.

Ieškoti: Terminų žodynėlis agato keramika —  marmuro keramika, keramika, imituojanti agato arba marmuro tekstūrą.

Dauguma jų yra XIX a. Tai bespalvio ir žalio stiklo taurės su išgraviruotomis monogramomis JJB, taurių komplektas su išgraviruotu Renavo dvaro savininkų Melžinskių giminės herbu. Šį rinkinį papildo lėkštės, taurės, grafinai, įvairiaspalvio daugiasluoksnio stiklo kvepalų buteliukai, dekoruoti auksu.

Baltic Annotations

Vietinės stiklo pramonės gaminių rinkinyje yra nedaug. Prie tokių priskirtina apeiginė taurė su išgraviruota masonų simbolika iš Adolfinai ir Zofijai Gruževskaitėms priklausiusio Japoniškų žvakidžių plakatas dvaro Šiaulių apskr.

Keramikos rinkinys Rinkinyje yra 1 eksponatų. Unikali šio laikotarpio ąsočių kolekcija. Rinkinį daugiausia sudaro iš Žemaitijos apylinkių surinkti eksponatai, atspindintys amato raidą ir meistrų talentą. Tautodailininkų dirbinių grupė gausiausia — tai autorių sukurti keramikos dirbiniai nuo XX a. Rinkinyje yra dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpukų, skulptūrėlių ir suvenyrų. Liaudies skulptūros rinkinys Rinkinį sudaro 1  eksponatai. Eksponatai surinkti iš Šiaulių apskrities ir Žemaitijos apylinkių.

Unikali ir gausi savamokslio skulptoriaus kunigo Antano Rimavičiaus — medžio skulptūrų kolekcija. Jis yra vienintelis žinomas lietuvis kunigas skulptorius, puoselėjęs kryždirbystės tradicijas katalikiškoje Latgaloje Latvija. Rinkinyje saugomos skulptūros — tai religinės tematikos kūriniai — Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šv. Ryškiausi pavyzdžiai: Atėnės skulpyūra Akropolyje, Dzeuso — Olimpijoje.

Pabrėžia vietos ir daikto svarbą. Būna keturiomis arba šešiomis kolonomis paremto kupolo ar stogo pavidalo. Ciborija daroma iš medžio, natūralaus bei dirbtinio akmens, metalo.

Polichromuojama, auksuojama, puošiama skulptūriniu dekoru, intarsija, brangiaisiais akmenimis. Forma susiklostė IV a. Kintant dailės stiliams, keitėsi ciborijos dekoro motyvai ir technika.

Natūralistiškai perteiktas cikorijos lapas dažnai aptinkamas ankstyvojoje gotikos dekoratyvinėje skulptūroje. Cilindriniu ornamentu buvo puošiama romaninė ir gotikinė architektūra, juvelyriniai dirbiniai, indai.

Dirbiniai valomi, šalinami jų paviršiaus nelygumai, išgaunama atitinkama faktūra, pažymimos būsimo raižyto dekoro linijos ir pan.

japoniškų žvakidžių plakatas apakah dvejetainis variantas itu haram

Prie cizeliavimo procedūrų priskiriamas ir tauriuoju metalu padengto dirbinio paviršiaus poliravimas. Vokiečių dailės apraiškų ironiškas apibūdinimas. Atspindėjo pereinamojo laikotarpio iš rokoko į neoklasicizmą tendencijas, pasireiškusias interjerų įrangoje, tapyboje, grafikoje, taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, kur dominavo miesčioniškas skonis, racionalumas, pedantizmas.

Terminas kilo iš populiarios tuo metu įmantrios šukuosenos pavadinimo. Cokolio paskirtis konstrukcinė ir puošybinė arba tik puošybinė. Cokolis būna išsikišęs arba įtrauktas. Nuo kitų architektūros dalių skiriamas karnizu, spalva, faktūra.

japoniškų žvakidžių plakatas kaip suprasti japoniškas žvakides

Kartais apima pirmąjį pastato aukštą. Cokolinis aukštas statomas iš patvarių medžiagų, puošiamas rustika, dekoratyviniu tinku. Liberece, Tarachove, Jablonece, Železny Brode iš stiklo su kalio karbonato potašo priemaiša gamintas langų stiklas, taurės, bokalai, stalo indai, puošti reljefiniais prilydytos stiklo masės ornamentais arba ryškiaspalviais emaliais. XVI a pab. XVII a. Čekijoje pradėtas gaminti storasienis stiklas su kalio priemaiša — krištolas.

Veidrodžiai, sietynai, masyvios taurės, flakonai, dekoratyvinės vazos su puošnia  augaline ir geometrine ornamentika darė įtaką ir kitų Europos šalių stiklo menui. Kamenicky Šenovas, Sloupas, Turnovas, Jablonecas garsėjo kaip čekų stiklo centrai. Į dirbinio paviršiuje išskaptuoto geometrinio piešinio įdubas įklijuojamos kitos spalvos medienos, perlamutro, metalo, dramblio kaulo, rago plokštelės.

Medžiaga įterpiama taip, kad ornamento ir medienos pagrindo paviršiaibūtų vienoje plokštumoje. Reiškėsi XVII a. Monumentalūs čiurigeresko statiniai gausiai puošti įmantriu skulptūriniu dekoru iš medžio, stiuko ir akmens.

Puošyba daug japoniškų žvakidžių plakatas portaluose, altoriuose. Stilius plito Ispanijoje ir ispanų kolonizuotoje Amerikoje, pirmiausia Meksikoje. Būdingas I pasaulinio karo patirties suformuotas nihilistinis požiūris į tradicines visuomenės, kultūros ir meno vertybes.

Neigta estetinės formos reikšmė, propaguota antimeno idėja. Kūryba grįsta atsitiktinumu, absurdu, anarchija, ironija. Siekta provokuoti ir šokiruoti publiką. Menininkai nesukūrė stilistiškai vieningos raiškos. Pagrindinės plastinės veiklos formos — koliažai, fotomontažai, object — trouve ir ready — made pobūdžio kompozicijos iš miesto civilizacijos produktų, buities atliekų, žinomų kūrinių reprodukcijų, spaudos iškarpų ir tt.

Judėjimo paveldas darė įtaką poparto, Fluxus, hepeningo kūrėjams. Patvarus, atliekamas turkiškuoju mazgu iš medvilnės metmenų ir vilnos ataudų. Marginamas stilizuotu geometriniu ornamentu, kuris dėstomas laisvai, nesilaikant centrinės kompozicijos ašies — tolygiai plokštumoje grupuojant rombus, aštuoniakampius, įstrižas linijas. Bordiūras siauras, paįvairintas trilapiais, strėlėmis, stilizuotomis gėlėmis. Dagestano fonas tamsiai raudonas, mėlynas, nedažytos baltos arba rudos vilnos, raštai — rudos, ochros, mėlynos, baltos spalvos.

Dailė apima vaizduojamąją dailę tapybą, skulptūrą, grafiką ir taikomąją dekoratyvinę dailę keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt. Pagal kūrėjų profesinį pasirengimą skiriama liaudies, mėgėjų, profesionalioji japoniškų žvakidžių plakatas. Su daile artimai siejasi ir kitos plastinio meno šakos: architektūra, dizainas, meninė fotografija.

Dailieji amatai apima audinius, baldus, keramiką, dailiuosius dirbinius iš akmens, metalo, stiklo, gintaro, kaulo, odos ir kt. Sėkmingų mėginimų gaivinti šią sritį buvo XIX a. Dailiųjų amatų terminas pradėtas vartoti XIX a. Dirbinio paviršius išvagojamas grioveliais, į kuriuos šaltuoju būdu įkalama brangaus metalo viela — ja sukuriamas kitos spalvos piešinys. Tankus griovelių tinklas sudaro abstraktų linijinį ornamentą.

Europoje ši sudėtinga technika dažnai būdavo supaprastinama į griovelius įkalant brangaus metalo foliją. Damaskinažu puošti ginklai, šarvai, kartais bronzos ir vario indai. Damaskinažo technika žinota nuo seniausių laikų Egipte, Indijoje, Bizantijoje. Vėliau paplito islamo šalyse.

Pagrindinis tokių dirbinių prekybos centras buvo Damaskas. Dancige ir kituose gretimuose Baltijos pajūrio miestuose. Iš ąžuolo, riešutmedžio, buko ar riešutmedžiu faneruotos liepos, vėliau raudonmedžio kurti sunkūs, masyvūs baldai: įv.

Dancigo baldai baroko stiliaus; būdinga jų forma išsirutuliojo veikiama iš pradžių olandų, vėliau anglų baldų tradicijų. Vėlesnieji patyrė neoklasicizmo įtaką. Spintos raiškių, laužytų profilių. Sėdimieji baldai su aukštomis atkaltėmis, minkštomis, japoniškų žvakidžių plakatas ar oda aptrauktomis pasostėmis, tekintomis, spiralinėmis arba lenktomis kojomis.

Pasižymėjo išraiškingu akanto, saulėgrąžų, vaisių ir gėlių girliandų dekoru, neretai — figūriniais motyvais, herbais, kaukėmis. Buvo profiliuojami, puošiami intarsija, apkaustais, skulptūriškai iškilia raižyba.

Dantukais puošiami pastatai, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai. Gaminamas dviem būdais. Gaminant pirmuoju būdu, nedidelis ką tik išpūsto stiklo ruošinys padengiamas nauju sluoksniu, panardinant jį į karštą kitos spalvos stiklo masę. Po to formuojamas dirbinys. Gaminant antruoju būdu, pūtimo vamzdeliu formuojamas stiklo ruošinys, prie kurio kitu vamzdeliu prilipdomas pakaitintas kitos spalvos stiklas.

Būsimas dirbinys dar kartą formuojamas, panardinamas į karštą stiklo masę, kuri padengia ruošinį dar vienu sluoksniu. Po to dirbinys vėl formuojamas ir pučiamas. Daugiasluoksnis stiklas gamintas jau senovės Romoje. Taikytas romaninės architektūros apdailoje, baldų puošyboje. Ant popieriaus, ištepto specialiais klijais, litografiniu būdu užspaudžiamas ornamentinis arba vaizdinis piešinys.

Per klijus dažai neįsigeria į popierių. Dekalą sudrėkinus arba pakaitinus, dažų plėvelė nuo popierinio pagrindo atšoka.

japoniškų žvakidžių plakatas kiek procentų opcionų prekybininkų yra sėkmingi

Keramikos dirbiniai puošiami dekalu, vadinamu keramine kalke. Dekoliažo užuomazgų būta siurrealizme pirmus dekoliažus sukūrė vokiečių dailininkas Wolfas Vostellis. Plėtojosi  apie — Skiriamas nuo ankstyvosios gotikos ankstyvojo anglų stiliaus ir vėlyvosios gotikos statmeniškojo stiliaus. Thomas Rickmanas, remdamasis langų formų skirtumais. Delfto fajansas — Delfto Olandija manufaktūrų dirbiniai. Tai įvairūs buitiniai reikmenys stalo indai, vazos, tabakinės, žvakidėsdekoratyviniai dirbiniai figūrėlės, muzikos instrumentaiapdailos plytelės, japoniškų žvakidžių plakatas.

Fajanso gamybos technologiją olandų meistrai perėmė iš italų majolikos. Itališkų pavyzdžių įtaka pastebima ankstyvųjų Delfto fajanso dirbinių dekore. Vėliau susiformavo Delfto fajansui japoniškų žvakidžių plakatas puošyba: olandiški peizažai ir buitinės scenos, Tolimųjų Rytų porceliano dekoro motyvai. Ypač meniški dirbiniai, kuriuose ryški kinų porceliano įtaka. Delfto fajansas buvo puošiamas poglazūrine tapyba tamsiai mėlyna spalva kobalto oksidu ant balto fono ir japoniškų žvakidžių plakatas polichromine tapyba.

Pradėtas kurti  XVII a. Delfto fajansas ne visada žymėtas ženklais. Pavieniai meistrai pasirašinėjo darbus savo monogramomis, dirbiniai signuoti ir dirbtuvės pavadinimu. Delfto fajansas kuriamas iki šiol. Su aukšta skydine, kartais atverčiama atkalte, dangčiu, atstojančiu pasostę, aklinais, profiliuotais ranktūriais, žemomis kojomis, kai kada — su baldakimu.

Darytas, atsižvelgiant į madas, iš įvairios medienos, kartais iš akmens blokų. Puoštas skulptūrine drožyba, intarsija, polichromuotas. Buvo statomas prie sienos, židinio, lovos, nekilnojamas. Ant dėžiasuolio sėdėta, gulėta, jame laikyti daiktai. Atsirado Kret0s — Mikėnų kultūros laikotarpiu, ypač populiarus vėlyvosios gotikos ir renesanso laikais Italijoje vadintas archibanku. Renesansinio dėžiasuolio atmaina — kasapanka. Vėliau dėžiasuolį pakeitė minkšatasuolis, sofa. Pasostė odinė arba pinta.

Buvo daromas iš buko, juodmedžio, kukmedžio, riešutmedžio, puošiamas įpjovomis ir reljefine drožyba, kartais ištapomas. Difras sukružiuotomis kojomis, su žvėries letenų ar kanopų formų galais, tapo vėlesnių kryžiakojų kėdžių prototipu.

Dipilono vazos — geometrinio stiliaus senovės graikų vazų grupė. Tai amforos ir kraterai, puošti tapytu geometriniu ornamentu. Meandras, trikampiai, rombai, zigzagai, brūkšneliai dėstyti horizontaliomis juostomis. Kartais geometrinė puošyba derinta su figūriniais motyvais — tuščiame lygiame stačiakampyje įkomponuotomis mirusiųjų apverkimo, palaikų išlydėjimo, medžioklės bei kitomis scenomis. Dipilono vazos vartotos laidojimo apeigose, kai kurios iš jų didelės, iki 2 m aukščio statytos ant kampo kaip antkapis.

Vazos rastos Atėnų nekropolyje už Dipilono vartų iš čia kilo vazų pavadinimas. Direktorijos stilius — mesidoro stilius, interjero įrangos ir baldų stilius, vyravęs Prancūzijoje Direktorijos — 99 ir konsulato  — laikotarpiais; neoklasicizmo atmaina, susiklosčiusi pereinamuoju tarpsniu tarp Liudviko VI stiliaus ir ampyro. Pasižymėjo Liudviko XVI stiliaus bruožais, tačiau būdingas paprastumas, sekimas antikos meno pavyzdžiais. Reiškėsi interjero puošyboje, balduose, drabužių madose.

Patalpos dekoruotos antikine ir egiptietiška ornamentika lotoso žiedai, sfinksai, liūtai bei Respublikos simbolika frygiškoji kepurė, laisvės medis, susikibusios rankos. Kuruliniai krėslai, ložės, klinės, klismai ir kiti baldai gaminti etruskų arba graikų stiliumi Jacobo baldai.

Moterys dėvėjo ilgas baltas sukneles, kurių kirpimas priminė klasikinę tuniką, vėliau — sukneles pakeltu juosmeniu, su šleifu, trumpomis pūstomis rankovėmis, šukavosi a la grecque maniera. Diuseldorfo mokykla — viena įtakingiausių XIX a. Susiformavo Diuseldorfe įsikūrus Dailės akademijaikurios pirmasis direktorius Peteris von Cornelius jos veiklą kreipė akademinio romantizmo linkme. Vėliau Diuseldorfo mokykloje išsiskyrė keletas krypčių: paviršutiniškai romantizuota tautinės tematikos istorinė tapyba Carl Ferdinand Sohn, Ferdinand Hildebrandtherojinė istorinė tapyba Alfred Rethel, Karl Friedrich Lessingrealistinis peizažas broliai Osvaldas ir Andreas Achenbachai.

Socialinės kritikos tendencijas buitinio žanro paveiksluose Johan Peter Hasenclewer, Karl Wilhelm Hubner 6 dešimtmetyje išstūmė idiliškos scenos, vaizdavusios biurgerių ir valstiečių gyvenimą Ludwig Knaus, Benjamin Vautier. Lenkijoje ir LDK vadinti rytietiški persų, turkų, kaukaziečių rištiniai kilimai, norint juos atskirti nuo persiškųjų.

Dažnai ne maišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais potėpiais ar taškeliais, kurie žiūrovo akyse optiškai susilieja į vientisus atspalvius.

Šiuo būdu sukuriamas itin skaidrus, skambus koloritas, virpančios, mirgančios erdvės įspūdis, išnyksta ryškūs daiktų kontūrai. Devionizmas atsirado impresionizmo tapyboje  XIX a. Dramblio kaulas — baltos arba gelsvos spalvos minkšta medžiaga išmirkytą alūno tirpale galima presuoti. Pilnavidurė ilties dalis tinka smulkiajai plastikai, tuščiavidurė plaketėms, bižuterijai, smulkiems dirbiniams.

Gaminant dirbinius, kaulas raižomas, drožiamas, poliruojamas, inkrustuojamas gintaru, metalu, medžiu, brangakmeniais. Dramblio kaulo dirbiniai kuriami nuo priešistorinių laikų, buvo populiarūs antikos epochoje, Bizantijoje, plito viduramžiais.

Renesanso laikotarpiu klestėjo Venecijos ir Vokietijos dramblio kaulo dirbinių produkcija. Draperija vartojama interjerui puošti, natiurmortams, portretams, įvairioms figūrinėms tapybos, skulptūros ir grafikos scenoms komponuoti. Skirtas brangiems indams laikyti. Pradėtas gaminti XIV a. Iš pradžių darytas tik iš lentynų. Renesanso laikotarpiu įgijo bufeto formas.

Ant drobės laistomi, švirkščiami, taškomi dažai — sukuriami spontaniški, netikėti vaizdiniai efektai.

Kita - skelbimai

Tuomet paplito ir ironiškas dripingo pavadinimas. Aštriais įrankiais peiliais, skaptais ir pan. Garuodama druska įsigeria į keramikos dirbinio paviršių. Japoniškų žvakidžių plakatas glazūra daugiausia glazūruojami akmens masės dirbiniai.

Išrasta XIV a. Dunojaus mokykla — tapybos ir grafikos pakraipa, susiformavusi XVI a. Dunojaus aukštupio miestuose dabartinė Vokietija ir Austrija. Dunojaus mokyklai būdinga vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožų jungtis. Vyravo panoraminiai peizažai arba figūrinės kompozicijos, kuriose akcentuota gamtinė aplinka. Gamtos grožis perteiktas pakylėtai, patetiškai, šiek tiek sentimantaliai, intensyviomis, skambiomis spalvomis, raiškiu, kiek manieringu piešiniu.

Metalinio dirbinio reljefinės raižytos, įspaustos, išlietos paviršiaus įdubos užpildomos kelių spalvų, dažniausiai neskaidriais emaliais. Po to dirbinys degamas krosnyje. Duobeline keramika dekoruotas kūrinys būna be ryškaus kontūrinio piešinio, tačiau intensyvių, kartais susiliejančių spalvų. Emaliu dengiamas ne visas paviršius.

Dažniausiai taikomas dvejopas emaliuotų ir emaliu nepadengtų plotų santykis: emaliu dekoruotos figūros komponuojamos metalo fone arba neemaliuotos ornamentinės detalės rozetės, augaliniai motyvai ir kt.

Stalių padarytus pigesnės medienos baldus ebenistai faneravo plonais brangmedžio sluoksniais, puošė čertoza, intarsija,  marketri, pikė, drožinėjo, dekoravo paauksuotos bronzos aplikė, porceliano plokštėmis bei kt. Ebenisto specializacija atsirado XVII a. Terminas kilęs iš juodmedžio, kuris paplito baldininkystėje XVII a.

Ebenisto specializacijos kitose šalyse nebuvo. Paprastai reljefinis.

Baltic Annotations

Dažniausiai gėlių ir vaisių girliandomis jungiamas į juostinį oramentą, rečiau vaizduojamas vienas. Atsirado seovės Graikijoje; antikos laikotarpiu juo puošti žemdirbystės dievams skirti aukurai. Aptinkamas renesanso ir klasicizmo architektūroje. Egipto fajansas — senovės Egipto keramikos dirbiniai, dengti spalvota glazūra. Tai amuletai, apeigų indai, laidojimo skulptūrėlės, buities reikmenys, architektūros puošmenos.

Egipto kanonas — Egipto vaizduojamosios dailės ir architektūros taisyklių visuma, išreiškusi visuomenės hierarchiją. Skulptūroje, sienų tapyboje žmogaus figūros  vaizdavimo skirtumus lėmė jo visuomeninė padėtis. Dievai ir valdovai buvo vaizduojami ritualinėmis pozomis, dažnai — sėdintys soste;  taip vaizduoti ir aukšti valdininkai, tik jų monstrų prekybos sistemos būdavo mažesnės, veidai labiau individualizuoti.

Stovinčių figūrų galva ir galūnės perteiktos profiliu, krūtinė ir akys — iš priekio. Šių taisyklių nesilaikyta vaizduojant žemesniųjų luomų atstovus, vergus. Žmogaus proporcijos buvo nustatomos pagal kvadratų tinklo kanoną: stovinti figūra privalėjo būti 15 Senojoje karalystėje18 Naujojoje karalystėje arba 21 nuo XXVI dinastijos kvadratų aukščio. Architektūros kanonas atitiko rūmų ir religinių ceremonjų ritualus: patalpų išdėstymo tvarka ir dydid priklausė nuo ceremonijos dalyvių skaičiaus bei jų luominės hierarchijos.

Egipto pasta — mažai plastiška masė iš kvarco ir sodos. Kad būtų spalvota, į ją dėta metalų junginių. Būta turkio, mėlynos, žalios, geltonos, rausvos, purpurinės, gelsvai rusvos, rudos ir juodos spalvos. Degtas — °C temperat8roje dirbinys apsilydydavo ir pasidengdavo galzūra.

Pradėta gaminti senovės Egipte V tūkstantmetyje pr. Iš Egipto pastos darytos įvairios figūrėlės, amuletai, papuošalai. Iš anksto juodu laku ar tamsiais dažais padengtame blogosios dirbinio pusės paviršiuje išraižomas ornamentas, kuris padengiamas auks oar sidabro folija.

Gerojoje pusėje išryškėja aukso, sidabro ornamentas tamsiame fone. Eglutė aptinkama beveik visose lietuvių liaudies dailės šakose ir liaudies architektūroje. Eglute dažnai vadinami ir sudėtingesni ornamentai, išsirutulioję iš pirminės eglutės struktūros. Susijęs su romantizmo iškeltu istorizmo principu. Rėmėsi estetine teorija, pagal kurią grožis yra įvairus, todėl norint sukurti tobulą kūrinį reikia derinti jo skirtingas apraiškas. Ekspresionizmo tikslas — menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas.

Dailininkai ekspresionistai priešinosi realizmo ir impresionizmo principams, siekė įtaigios, impulsyvios meninės raiškos, kūrė subjektyvias nerimo, baimės, kančios kupinas vizijas. Jų paveikslams, grafikos lakštams, skulptūroms japoniškų žvakidžių plakatas deformuotos, schematizuotosformos, laužytos linijos, dramatiški ryškių spalvų kontrastai, dinamiškos diagonaliosios kompozicijos.

Dailinikai įkvėpimo sėmėsi iš primityvizmo, liaudies meno, vaikų piešinių, atitinkamų dailės istorijos periodų kūrybos. Elžbietos stilius angl. Elizabethan Style — anglų ankstyvojo renesanso architektūros ir interjero įrangos stilius, vyravęs karalienės Elžbietos valdymo laikotarpiu — Pasižymėjo renesanso ir gotikos bruožų deriniu.

Daugiausia reiškėsi užmiesčio rezidencijų architektūroje. Būdingas triaukštis H raidės plano pastatas, apsuptas renesansiškojo parko. Rūmų sienos karkasinės, su didelėmis langų ir durų angomis. Stogai žemi, su aukštų japoniškų žvakidžių plakatas grupėmis. Langų, bokštelių, balkonų bei kitų elementų kompozicija laisva.

Patalpų sienos apdailintos drožiniais bei intarsija puošta ąžuoline buazerija.

Mankšta jogos pagrindu Mankšta jogos pagrindu — tai pratimų derinys, padedantis gerinti bendrą žmogaus savijautą — sveikatingumą.

Lubos iš sijų arba tinko, dekoruoto geometriniais lipdiniais. Baldai ąžuoliniai, tvirti, masyvūs, praktiški, pagražinti drožtais akanto, maskarono, kartiadžių, grotesko motyvais. Dažniausiai taip puošiami juvelyriniai aukso, sidabro, vario dirbiniai — visas jų paviršius arba tam tikros vietos.

Nuo metalonuvalomi riebalai, teptuku arba metele užtepama emalio masė, po to dirbinys degamas specialioje krosnyje — °C temperatūroje, kol susidaro stikliška danga. Pagal emalio pritvirtinimo prie paviršiaus būdus emaliavimo technika skirstoma į: duobelinį emalį, emalio tapybą, pertvarinį emalį, skaidrųjį emalį.

Kai kada emaliavimas derinamas su kitomis metalo dirbinių puošybos technikomis fligranu, granuliavimu, inkrustacija, auksavimu, sidabravimu. Emaliu dekoruojami buitiniai ir liturginiai reikmenys, papuošalai, portretinės miniatiūros, sienų apdailos elementai.

Emaliavimas pradėtas taikyti I tūkstantmetyje pr. Viduramžiais suklestėjo Bizantijoje, paplito Europos šalyse. Metalo dažniausiai vario paviršius iš pradžių dengiamas vienspalviu emaliu ir išdegamas krosnyje, po to ant jo kruopščiai tapoma spalvotais emaliais, kad dirbinį dar kartą išdegus išryškėtų subtilūs toniniai niuansai.

Emalio tapyba buvo puošiami dekoratyviniai indai, vazos, tabakinės, dėžutės, kuriami portretiniai medalionai, plaketės su mitologinėmis ir alegorinėmis scenomis, dažnai perkeltomis iš populiarių molbertinės dailės kūrinių. Atsirado apiemanoma, Flandrijoje, Burgundijos kunigaikščių dvare, paplito Venecijoje ir Limože.

Kai kada turi ir savarankišką meninę vertę. Etažerę sudaro medinis karkasas, prie kurio stulpelių tvirtinamos lentynėlės. Kartais apatinėje dalyje yra stalčiukai. Statoma ant grindų, kai kada kabinama ant sienos. Tinka stiklui, porcelianui, knygoms, įvairioms smulkmenoms sudėti. Faencos majolika pagal Italijos miesto Faenza pavadinimą — Faencos manufaktūrų majolikos dirbiniai. Tai įvairūs dekoratyviniai japoniškų žvakidžių plakatas, apdailos plytelės.

Faencos majolika pradėta gaminti XIV a. Faenca buvo vienas svarbiausių majolikos gamybos centrų Italijoje. Ankstyviesiems dirbiniams turėjo įtakos Ispanijos maurų keramikos puošyba. Vėliau susiklostė savitas tapybinis dekoras: daugiafigūrės religinės, mitologinės, buitinės kompozicijos peizažo fone, aprėmintos ornamentiniu bordiūru arba ištisai dengiančios dirbinio paviršių. Fajanso šukė smulkiai porėta, degama aukštoje — — °C temperatūroje.

Pagal žaliavos sudėtį ir sukepimo laipsnį būna lauko špato kietasiskalkinis minkštasis ir molinis fajansas. Skiriamas ploniasienis fajansas, sudėtimi bei išvaizda artimas porcelianui, ir pusfajansis — baltu angobu ir švino glazūra dengta keramika.

Iš fajanso gaminami stalo indai, vazos, žvakidės, statulėlės, plaketės, medalionai, architektūrinės apdailos detalės ir kt. Faldistorijus japoniškų žvakidžių plakatas altoriaus dešinėje klūpinčiam vyskupui pasiremti. Viduramžiais rūmuose faldistorijuje sėdėdavo ir valdovas bei sosto įpėdinis.

Famille buvo 4 vyraujančių spalvų: žalios, juodos, rožinės, geltonos. Fanera būna drožtinė 0,5 — 1 mm storio, iš vertingiausios medienos: riešutmedžio, raudonmedžio, ąžuolo, kt.

Fanera vartojama baldų apdailai faneravimas. Iš klijuotinės faneros gaminami lengvi baldai, smulkūs medžio dirbiniai. Turi apsauginę bei dekoratyvinę funkciją. Būdinga pastatams, baldams, metalo dirbiniams, papuošalams ir kt. Itin paplitusi viduramžiais.

Festonu vadinamas ir tokiu būdu suformuotos draperijos pavidalo motyvas. Buvo populiarus senovės Graikijoje ir Romoje, renesanso, baroko, klasicizmo laikotarpiais. Iš plonų, briaunotų, suktų ar apvalių aukso arba sidabro vielelių išraitomas ažūrinis dirbinio ornamentas, kartais suformuojamas visas dirbinys.

Japoniškų žvakidžių plakatas paprastai komponuojamas iš lenktų geometrinių, augalinių, rečiau — gyvūninių motyvų, kartais tvirtinamas prie medinio pagrindo. Filigranas derinamas su pertvarinio emalio, granuliavimo technika. Žinotas jau senovės Egipte, ypač populiarus senovės Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, taikytas Kretos — Mikėnų laikotarpiu. Ištobulintas renesanso laikais Italijoje, vėl suklestėjo XIX a.

Į stiklo masės ruošinį įlydomi lygiagretūs stikliniai siūleliai, dažniausiai balti, rečiau spalvoti. Sulydžius du stiklo sluoksnius su skirtingos krypties siūlelių piešiniu, gaunamas tinklelio ornamentas vad. Taip puošiamos taurės, vazos, flakonai, liturginiai reikmenys. Filigrano stiklas žinotas jau senovės Egipte, ištobulintas XVI a. Venecijoje, Murano manufaktūrose. Šis dekoravimo būdas taikomas iki šiol.

Finialais puošia stogų kraigus, fontonus, bokštų, vartų kampus. Taikomas ir baldų kėdžių, krėslų, klauptų atkalčių, kabinetų fontonų, karnizų puošyboje. Finialu vadinama ir analogškos paskirties bumbulo, vaisiaus, lapų arba gėlių puokštės pavidalo investuokite doleri kriptografij. Aukštas, siauras, kūgio formos, ant žemos kojelės, kartais su dangteliu.

Buvo dekoruojamas figūrinėmis ir ornamentinėmis kompozicijomis įvairia technika raižant, graviruojant, šlifuojant V8 dvejetainiai variantai žinomas nuo XVI a. Gamintas Italijoje VenecijojeOlandijoje, Vokietijoje.

Florencijos mokykla — italų architektūra ir dailė, kurta Florencijos mieste protorenesanso ir renesanso laikotarpiais. Florencijos mokykla pradėjo formuotis XIII a.

Suklestėjo XV a. Tuo metu įsigalėjo humanistinės filosofijos idėjos. Tačiau ir nūdieną vis dar trūksta daugiau kaip artefaktų. Abiem vadovauja senovės dailės galerijos kuratorius Alfredas Tvardeckis. Jame įrengtas kompiuteriu valdomas eksponatų LED apšvietimas. Nacionalinis muziejus perėmė istorinius Neboruvo rūmus, esančius to paties pavadinimo kaime, ir pavertė juos savo filialu.

Senovės radinių ekspozicija[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Senovės radinių ekspozicija įkurta m. Pasibaigus Japoniškų žvakidžių plakatas pasauliniam karuim. Neboruve įvykusiame Lenkijos muziejų suvažiavime buvo nuspręsta, jog Varšuvos Nacionalinis muziejus taps senovės meno paminklų kolekcijos centru. Senovės Egipto galerija[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Nacionalinio Varšuvos muziejaus Egipto galerijos fragmentas Egipto galerija yra padalinta į du skyrius: apatiniame aukšte yra paminklai, susiję su laidojimo papročiais, viršutiniame — meno kūriniai ir daiktai, susiję su amatais kasdieninio gyvenimo, įskaitant religines pamaldas, objektai.

Paskutinės dėžės iš Edfu buvo atvežtos m. Deja, jos net nebuvo išpakuotos, nes prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai paruošė jas išsiųsti. Po karo muziejus atgavo nemažai eksponatų, tačiau VI-osios Edfu dinastijos keramikos kolekcija buvo beveik visiškai sunaikinta. Kita kolekcija sudaryta iš prof. Michalovskio kasinėjimų Haribo miesto regione. Kolekcijoje yra radinių iš faraono Amasio II laikų, taip pat daugybė monetų, antspaudų ant amforų ir didelis keramikos bei terakotos komplektas.

Abipus galerijos laiptų, vedančių į viršutinį aukštą, pastatytos: dangaus dievo Horo iš Edfu statula su sakalo galva ir išminties dievo Toto statula su paviano galva. Prie sienos stovi senovės egiptiečių saulės dievo Amono skulptūra. Šalia šios skulptūros sustatytas nedidelių statulėlių rinkinys, taip pat mažos dievybių ir šventųjų gyvūnėlių figūrėlės. Ant vieno jų išgraviruotas faraono Nemtjemsafo I vardas, ant kito — faraono Uno vardas V dinastija.

Taip pat vertingas eksponatas — amuletas su dangteliu, rastas faraono Pepio II nuo 6-osios dinastijos laikų laidojimo kameroje.

Istorija[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Varšuvos nacionalinis muziejus, m. Varšuvos nacionalinis muziejus buvo įsteigtas  m. Nacionalinio muziejaus kolekcija eksponuojama Jeruzalės prospekte Tadeušo Tolvinskio suprojektuotame pastate, pastatytame — m.

Čia eksponuojami puikiai išsilaikęs lankas su strėlėmis ir dekoratyvinis durklas, padengtas juodmedžiu ir dramblio kaulu. Šalia jų pastatyta egiptiečių architekto ir šventiko Imhotepo skulptūra.

Pirmosios Faraso bazilikos apsidės frizo fragmentas Faraso galerija Pirmoje Faraso galerijos salėje eksponuojami objektai iš Faraso bazilikostarp jų bazilikos apsidės frizo fragmentas su vyskupo Pauloso užrašu apie bazilikos atstatymą ir rekonstrukciją m. Bazilika buvo pastatyta ant VII a. Po jais buvo rasti dar senesnių nedegtų mūrinių pastatų fragmentai. Čia rodomi filmai apie Nubijątaip pat pateikiamos nuotraukos iš archeologinių kasinėjimų, Faraso radinių nuotraukos.

Dalis terpės paskirta profesoriui Kazimierui Michalovskiui. Miesto statytojai naudojo perdirbtus, hieroglifais dengtus akmens blokus iš buvusių faraonų šventyklų.

Papuošimus bažnyčioms gamino vietiniai meistrai. Jie buvo sukurti įvairių formų kryžių pavidalu. Be to, ant seniausių Faraso bažnyčių sienų buvo surasti senovės Merojės ir egiptiečių simboliai: liūtas, ankhaskuriame krikščionys traderji opcionų prekyba kryžiaus ženklą, lotoso gėlė.

Visa tai eksponuojama IV galerijos salėje. Šioje salėje eksponuojamos ir freskos. Freska iš Faraso bažnyčios Epitafija vyskupui Ignatijui Faraso galerijos V salėje eksponuojami objektai, susiję su Faraso vyskupų laidojimais: epitafijos, indai vandeniui, krūtinės kryžiai, su kuriais buvo palaidoti vyskupai. Daugiausia daiktų rasta laidojimo kamerose ar antkapinių konstrukcijų vietose.

Šešiolika Faraso vyskupų buvo palaidoti netoli šventyklos ar jos viduje. Informacija apie mirusiojo japoniškų žvakidžių plakatas užfiksuota epitafijų tekstuose. Daugelyje epitafijų išgraviruotos maldos už išvykusius. Salėje eksponuojamos vyskupams Ignacijui, Matui ir Steponui skirtos epitafijos. Skersinėmis arkomis atskirtos papildomos patalpos, kuriose yra freskos, išdėstytos taip pat, kaip ir bazilikoje.

Šiame kambaryje dauguma paveikslų yra iš šventyklos šiaurinės navos vestibiulio, altoriaus ir koplyčių, besiribojusių su pietine siena. Joje al secco technika pateikti kristologiniai ir mariologiniai motyvai, taip pat angelų ir archangelų, šventųjų, vyskupų ir karalių atvaizdai. Taip pat pristatomi stačiatikybei būdingi užklotai ir pakabučiai kryžių ir ikonų pavidalu. Senųjų rusiškų kryžių ir žiedinių ikonų kolekcija turi apie 80 objektų ir yra didžiausia kolekcija Lenkijoje.

Didžioji dauguma keramikos dirbinių, rastų Lenkijos archeologų ekspedicijos metu Nubijoje, yra kilę iš krikščioniškojo laikotarpio. Farasas buvo svarbus Šiaurės Nubijos masinės keramikos gamybos centras.

Ekspozicijoje yra ir koptų bei japoniškų žvakidžių plakatas laikotarpių keramikos objektų. Jie buvo rasti regione netoli ketvirtojo Nilo slenksčio. Čia yra nuo V iki XVI amžiaus pradžios datuotų paveikslų ir skulptūrų.